Televizija
Televizija dažnai vertinama gana kontraversiškai, ji sulaukia nemažai specialistų kritikos. Koks iš tiesų yra jos poveikis? Ar televizija gali paveikti žmogų teigiamai, ar visgi ji tik žaloja? Į klausimus atsako ir situaciją komentuoja psichologas Robertas.
Televizija mums yra gana įprastas dalykas, dažnai nesusimąstome, kokį poveikį jis daro. Iš tiesų, kokią įtaką ji daro žmonėms?
Taip, tikrai dažnai nesusimąstome, ką mums reiškia įprasti dalykai – nes jie iš tiesų yra įprasti. Tik kai pabūdame kažkur gamtoje, gryname ore, kur televizija mūsų nebegali pasiekti, negali brautis į mūsų sąmonę, tada susimąstome apie tikrąjį jos poveikį. Tada klausiame savęs – ar televizija yra mums reikalinga, ar tai tik gyvybinio poreikio simuliakras.
Tad visų pirma, poveikis kurį televizija internetu ar paprastoji tikrai mums daro, tai savotiškas užliūliavimas, užhipnotizavimas. Mes tampame net ne priklausomi – mes tampame prikaustomi, nes nepastebime, kaip televizija internetu tiesiogiai mus veikia. Tai čia pats didžiausias televizijos poveikis, kurio išvengia retas žmogus. Tai galima apskritai sieti su visu miesto gyventojų ritmu. Mes tarsi nuolat keliame sau iliuziją, kad esame pasualio valdovai, įsikūrę metropoliuose kone valdome visą planetą. Tačiau taip nėra. Mes patys sau vergaujame, o planeta puikiai (ir net kur kas geriau) išsiverstų ir be žmogaus įsikišimo.
Grįžkime prie klausimo apie televizija Lietuvoje. Kaip manote, ar būtent mūsų šalies transliuojamos programos veikia žmones kažkaip specifiškai?
Taip, žinoma veikia. Televizijos programa, paremta seksualumo stereotipais, žvaigždžių kultu ir visa bulvaro pašvaiste formuoja, sakykime, ne kokį žmogaus vidinį gyvenimą. Formuoja ir beprotiškai daug dirbtinių poreikių – tai atsitinkant naudojant tiesioginę ir netiesioginę reklamą. Mums prireikia pirkti daiktus, kurių mums nereikia, tam, kad pasigirtume kaimynams, kuriems tai neįdomu, ir dėl to mes dirbame visą gyvenimą. Televizijos vaidmuo šiame mechanizme yra labai ryškus. Nes ji itin taikliai transliuoja žmogui dirbtinius poreikius.
Kol mes žiūrime norimą laidą, filmą, mes gauname tai, ko norime. Tačiau, kai ateina eilė reklamai – o mes tebelaukiame savo pamėgtos programos tęsinio, čia pat į mūsų įjautrintą sąmonę atiteka galingas informacijos srautas. Mes ją priimame, fiksuojame. Televizija yra daug ryškesnė reklamos įteiginėtoje, nei internetas, spauda ar lauko reklamos, mat čia tu negali rinktis – tau rodo, ir tu žiūri.
Kokių laidų trūksta šiandieninei televizijai, tokiai, kuri galėtų formuoti ir geresnį žmonių vidinį pasaulį?
Trūksta konstruktyvių diskusijų, trūksta normalaus, o ne iškreipto realybės veidrodžio. Atrodo, kad visas gyvenimas žmonėms kažkodėl staiga turėtų būti olialia pupytės ar metai iš metų to paties nejuokingo humoristo parodijuojami veikėjai. Trūksta tiesiog normalios nepagražintos informacijos, nes televizija visgi galėtų būti ta erdvė, kurioje pasirodytų figūros, dalykai, kurių nespėjome patikrinti gyvai.
Ar reikėtų vaikams leisti žiūrėti televizija?
Ir taip, ir ne. Viena vertus, jeigu normaliai nepaaiškindamas ir nepasiūlydamas protingos alternatyvos versi vaiką nebežiūrėti televizoriaus, jis jausis nuskriaustas. Juk visi aplink jį žiūri, tad kodėl jis turėtų būti kitoks? Na o paaiškinti mažam vaikui, kad tai, ką tu žiūri, iš tiesų yra ne tai, ką tu turėtum žiūrėti, tačiau kitų pasirinkimų kaip ir nėra, nes tokia jau ta mūsų televizija, nėra taip lengva. Gali būti, kad dėl to vaikas liks traumuotas.
Kita vertus, gal daug didesnį poveikį jam padarys ta informacija, kuri atsklis iš ekrano, ir užpuls jo švarią sąmonę. Suformuos jam dirbtinius poreikius ir verybių skalę.
